Alpinariumai

Alpinariumai ir jų įrengimas

Mūsų paslaugos

Alpinariumų ir gėlynų projektavimas bei įrengimas.

Alpinariumo augalų derinimas ir sodinimas.

Senų alpinariumų ir gėlynų tvarkymas, naujų augalų sodinimas.

Naudingi patarimai įrengiant alpinariumus:

Alpinariumas – tai nedidelis plotas kuriame auginami kalnams būdingi augalai. Jį galima įrengti ant statesnių šlaitų, aikštelėse, reikalaujančiose rekultivacijos pasibaigus statybos darbams, ten, kur dirva kieta ir net vietose, visai netinkamose ūkiniams tikslams. Alpinariumuose derinami augalai, gėlės, medžiai bei akmenys tvorelės bei kiti puošybos elementai (fontanai, smulkūs akmenėliai).
Alpinariumams skirti augalai yra gražios formos, žydi labai ilgai arba turi dekoratyvius lapus. Jų užimamas plotas išlieka dekoratyvus visą šiltąjį sezoną, o akmenuotą kalnelį lengva prižiūrėti. Alpinariumai mėgstami ne tik dėl savo praktiškumo. Jie – savotiška gyvosios ir negyvosios gamtos sintezė. Akmenų fone spalvos atrodo ryškesnės, švaresnės ir sodresnės, o augalai, savo gamtinėje aplinkoje atrodo natūraliai ir organiškai. Bet svarbiausia – yra kažkas neapčiuopiamo švelnaus žiedo ir monumentalaus akmens derinyje.
Šio tipo gėlynus europiečiai nusižiūrėjo nuo kinų ir japonų. Jau XVI a. Europos parkuose būdavo daromos dirbtinės grotos, kaskados ir kitokios akmens kompozicijos iš įvairiausių rūšių akmenų.
Pirmieji alpinariumai buvo apsodinami įvairiausiais, kartais visai atsitiktiniais, augalais. Tik XIX a. viduryje juose pradėta sodinti beveik vien kalnų, vadinamaisiais alpiniais, augalais. Tap kalvelė arba šlaitas su akmenimis, apsodintas augalais, įgijo alpinariumo vardą. Yra kelios alpinariumo rūšys. Lygioje vietoje sukurta kompozicija iš akmenų ir augalų – akmenų sodas. Jis gali puošti kiemelį. Dideli akmenų deriniai, uolynai, kuriuos puošia ir jų grožį atskleidžia smulkūs augalėliai, – rokariumai.
Jei sode yra šlaitas, kalvelė ar kitokių dirvos paviršiaus nelygumų, įrengti alpinariumą nesunku. Aplinką pagyvina ir nedidelė pakiluma. Šlaitams siekiama suteikti natūralaus kalnelio formą. Toks šlaitas ne tik natūraliau atrodo, bet yra patogesnis augalams išdėstyti.
Lygioje vietoje sunkiau. Reikia atsigabenti žemės, akmenų. Akmenuota kalvelė lygumoje atrodo nenatūraliai, išsiskiria iš aplinkos. Ji atrodo natūraliau prie tvenkinėlio (iškastos žemės panaudojamos kalvelei formuoti).
Lygioje vietoje įrengiant kalnelį, šalia pagrindinio alpinariumo galima įrengti dar vieną ar kelis mažus alpinariumo palydovus – 2-5 akmenų fragmentus. Toks pasikartojimas padeda geriau suderinti šį gėlyną su aplinka ir atrodo natūraliau.

Alpinariumo įrengimas – alpinariumas turi būti saulėtoje vietoje, ovalo ar stačiakampio formos (tik ne apskritimo), norimo dydžio: esamai erdvei ne per mažas ir ne per didelis – toks, kad jį galima būtų apeiti, pasigrožėti augalais ar netoli atsisėsti ir pasidžiaugti baseinėliu ar gurgančiu upeliu, pajusti grožio ir džiaugsmo harmoniją.
Pažymėtame būsimo alpinariumo plote nukasama velėna, išrenkamos piktžolių šaknys, akmenys. Jei tai yra šlaitas, galbūt verta šiek tiek pakeisti jo formą: paaukštinti ar, priešingai, nukasti šlaitelį.
Lygioje vietoje, jei pakanka vietos, iškasamas baseinėlis ir supilamas kupstelis. Kai vietos mažai, pasitenkinama kupsteliu su alpinariumo fragmentais.
Nuokalnėje esančiame sklype, priesmėlio dirvoje, specialaus drenažo nereikia, tik pagerinama dirva. Priemolio ar molio dirvožemyje būtinas drenažas. Ant suformuotos kalvelės supilamas 10 cm stambaus žvyro ar skaldos sluoksnis, ant jo – 5 cm stambiagrūdžio smėlio ir ne mažiau kaip 10-15 cm paruošto žemių mišinio (velėninė, lapinė ir smėlis – 1:1:0,5, arba velėninė, smėlis ir durpės – 2:1:1).

Kompoziciniai akcentai – alpinariumo pagrindas daromas iš didelių lauko riedulių arba akmeninėmis sienutėmis (stačiame nuolydyje) sutvirtintų šlaitų.
Akmenys turi funkcinę ir dekoratyvinę paskirtį. Jie palaiko reikalingą kalnų augalams vėsą ir sudaro kompozicinius akcentus. Tinka tiek vietiniai, tiek atvežtiniai akmenys: įvairių spalvų granitai, dolomitai. Vietiniai labiau susilieja su esamu peizažu. Atvežtiniai – išsiskiria iš visumos, ryškiau matomi. Verčiau panaudoti didesnius, stambesnius akmenis negu daug mažų. Geriausiai tinka želdyne neaukštos (iki 80 cm aukščio) sienutės iš natūralaus akmens. Atraminei sienutei, kaip ir alpinariumui, paprastai naudojami stambesni akmenys. Sienutės kontūras, taip pat ir akmenų išdėstymas turėtų būti netaisyklingi. Laisvesnė kompozicija artimesnė alpinariumui.

Akmenų išdėstymas – pirmiausia alpinariumo apatinėje dalyje išdėstomi didžiausi akmenys. Pats didžiausias ir įdomiausias išrenkamas pagrindiniu. Duobutė akmeniui turi būti kiek didesnė ir platesnė už jo pagrindą. Žemės aplink gerai prispaudžiamos, kad neliktų oro tarpų. Užlipus ant akmens, jis neturi judėti. Kelis akmenis pastatykite vertikaliai – tai bus kompozicijos vertikalūs akcentai. Šalia jų priderinami keli mažesni. Akmenys sustatomi taip, kad atrodytų lyg įaugę į žemę (po žeme turi atsidurti 1/3–1/2). Daugumą išdėstykite beveik horizontaliai ar su nedideliu pakrypimu, vienus – grupelėmis, kitus – pavieniui. Likusius akmenis šlaito viršūnės link dėkite pasilypėdami ant sudėtų žemiau. Viršūnei palikite plokštesnius, mažiausius akmenis. Alpinariume geriau tinka juostuoti, briaunoti, pailgi akmenys, o apvalūs – prie vandens telkinių: upelių, baseinėlių. Didesniuose alpinariumuose įrengiami truputį vingiuojantys takeliai. Jie išklojami plokščiais akmenimis, statesnėse vietose įrengiami netaisyklingos formos akmenų laipteliai. Apatinėms pakopoms imami stambiausi, o viršutinėms – mažiausi akmenys.

Terasų formavimas – dažnai alpinariumų šlaituose formuojamos terasos. Jos atlieka ir priešerozinę funkciją, apsaugodamos dirvožemį nuo išplovimo. Terasų aukštis ir plotis priklauso nuo šlaitų statumo. Dažniausiai terasos tvirtinamos plokščių klinčių sienelėmis, kurios ir pačios gali tapti dekoratyviniais elementais. Akmenys dėliojami šachmatine tvarka, panašiai kaip plytos. Kiekviena eilė užpilama žemėmis. Augalams sodinti tarp akmenų paliekami nedideli plyšiai. Erdvė tarp šlaito ir sienelės užpilama žeme. Jei sienelė aukštesnė kaip 1 m, daromas požeminis pamatas iš stambesnių akmenų. Kad tokios sienelės neišsiplautų ir nenugriūtų, jos daromos pasvirusios atgal (vienam aukščio metrui daromas 10-20 cm pasvirimas).


Augalų parinkimas ir išdėstymas – kad ir kokie svarbūs alpinariume būtų akmenys, dažniausiai jis kuriamas dėl gėlių. Alpinariumui tinkantys augalai, pasodinti įprastoje klomboje, tikriausiai nesudarytų įspūdžio, pasimestų tarp kitų augalų, o gal ir visai būtų išmesti į šiukšlyną. Tačiau atitinkamai pateikti, jie atskleidžia visą savo natūralų grožį. Ir atvirkščiai, tradiciniai sodo augalai alpinariume atrodo nekaip. Profesionalų nuomone, alpinariume visai netinka rožės, jurginai ir panašūs augalai. Prieš sodinant, augalai suskirstomi grupėmis (analogiškai, kaip akmenys). Atskiriami dekoratyviniai krūmai ir miniatiūriniai medžiai. Kaip akcentas sodinami žiemą-vasarą žaliuojantys augalai, dažniausiai spygliuočiai. Protingai parinkti, jie puikiai dera vienas su kitu, išlieka patrauklūs visus metus. Akcentais gali būti augalai, brangūs jums dėl kokių nors priežasčių, neįprastai atrodantys arba retos rūšies. Jie gali iškilti virš kalnelio viršūnės, sudarydami reikiamas vertikalias arba horizontalias linijas kompozicijoje. Nedideli, tačiau įdomūs augalai sodinami pirmajame plane. Jiems sukuriamas neutralus fonas, kurio plotas pakankamai didelis.
Pagrindinių augalų neturi būti daug. Būtina , kad jie gražiai derėtų su didžiaisiais akmenimis ar jų grupėmis. Reikia atsižvelgti į viską: augalų žydėjimo laiką ir trukmę, žiedų spalvą r net tai, kaip jie atrodo vienų ar kitų akmenų fone. Tos pačios rūšies augalų negalima išmėtyti po visą alpinariumą. Jie sodinami pakankamai didelėmis grupėmis. Geriau nedaryti simetriškų kompozicijų. Augalai, kurių lapai sidabrinai arba pilki, sušvelnina perėjimus tarp spalvinių dėmių, leidžia pasiekti spalvų harmonijos arba pabrėžti kontrastus.

Nereikėtų piktnaudžiauti augalų įvairove. Akmeniniame kalnelyje, kurio plotas 10 kv.m.,vargu ar pavyks gražiai išdėstyti daugiau kaip 12-15 rūšių ir formų. Juos sodinant pagal principą “daug gražių ir įvairių”, alpinariumas pavirs botanine kolekcija ir laukiamo dekoratyvinio efekto nebus.

Kai kurios agrotechnikos taisyklės:
Alpinariumo augalams reikia saulės ir šilumos, todėl jį įrenkite saulėtoje vietoje. Didelio noro ir pastangų dėka, neblogą akmeninį sodelį galima įrengti ir aukštų medžių pavėsyje, tik štai tikru alpinariumu jo pavadinti jau nebus galima. Alpių augalams reikalingas purus, gerai orui laidus substratas, kuriame nedaug organinių medžiagų. Todėl sodinimui geriau naudoti derlingos žemės ir stambiagrūdžio smėlio ar žvirgždo mišinį. Vėliau alpinių augalų nereikia pertręšti. Organinių trąšų nereikia naudoti visai. O ir tręšiant mineralinėmis trąšomis geriau laikytis taisyklės “geriau neprimaitinti, negu permokėti”. Priešingu atveju augalai pradeda pernelyg vešliai augti, blogiau žydi, neretai praranda formą, juos reikia dažnai apipjaustyti. Parinkdami vietą augalų sodinimui, reikia atsižvelgti į jų augimą ateityje. Jei dekoratyvinio efekto norite pasiekti iš karto arba per labai trumpą laiką, augalus galima sodinti tankiai, o vėliau, jiems užaugus, persodinti į kitą vietą. Apsodinus alpių kalnelį, geriau lieti jį nedidelėmis vandens porcijomis, trumpais intervalais. Tam, kad sumažinti dirvos erozijos efektą, laikinai galima naudoti mulčiavimą.