Vejos įrengimas

Sukurkime Jums Jūsų svajonių kiemą drauge. Mes atidžiai išklausysime Jūsų poreikius ir norus, kad galėtume sukurti individualiai Jums pritaikytą sprendimą. Naudojame tik aukščiausios kokybės medžiagas ir įrangą, kad užtikrintume ilgaamžiškumą ir puikų estetinį rezultatą. Nepriklausomai nuo to, ar tai yra mažas kiemelis ar didelis įmonės plotas, mes dirbame su užsidegimu ir atsidavimu, kad Jūsų kiemas būtų ne tik gražus, bet ir funkcionalus. Pasitikėkite mūsų patirtimi ir profesionalumu, o mes padėsime Jums sukurti Jūsų svajonių kiemą, kuriame malonu būti kiekvieną dieną. Išpildykime kartu Jūsų kiemo grožio viziją.

Mūsų teikiamos paslaugos:

Pagal Jūsų poreikius įrengsime veją.
Nemokamai nustatome dirvos rūgštingumą.
Paruošiame dirvą vejos įrengimui, sėjimui (viršutinio sluoksnio purenimas, juodžemio užpylimas, lyginimas, volavimas).
Vejos įrengimui naudojame aukštos kokybės sijotą juodžemį .
Vejos sėjimui parinksime tinkamiausią sėklų mišinį.
Atliksime sėjimą su vejos sėklomis.
Patręšime išdygusią veją kokybiškomis trąšomis, kad sustiprėtų vejos šaknys.

Naudingi patarimai norint patiems įsirengti veją:

Grunto parinkimas

Vejoms dirvą galima ruošti iš rudens arba pavasarį. Iš rudens geriau ruošti tada, kai yra susidariusi sena velėna ir reikia ją užarti ar sufrezuoti. Šiuo atveju žolių kerai per rudenį – pavasarį supus. Geriau jei juos prieš tai būsite nupurškę herbicidais. Taip pat tinkamiau yra iš rudens paskleisti naujai užvežtą juodžemį – kad iki pavasarinės sėjos tinkamai susigulėtų. Iš rudens su nuolydžiais išlyginta žemė greičiau pavasarį pradžius, netelkšos balos.

Pavasarinį dirvos ruošimą pradedame kai žemė pakankamai išdžiūna, nes priešingu atveju galite sugadinti jos struktūrą. Sėti galima pradėti, kai dirva kelių centimetrų gylyje įšyla iki + 7 – 8 °C. Tai paprastai nutinka antrą gegužės dekadą. Sėti rekomenduojama iki rugsėjo pradžios, iš bėdos ir šiek tiek vėliau. Svarbu kad iki atšalimo spėtų susiformuoti bent trys – keturi kiekvieno žolių kero lapeliai. Todėl vėluojant su terminais geriau sėti atsparesnes ir greitai dygstančias žolių rūšis, pavyzdžiui mišinius sudarytus daugumoje iš raudonųjų eraičinų veislių.
Drenažas. Dirvą drenuoti reikia atsižvelgiant į sklypo nuolydžius ir jos struktūrą. Paprastai šlampa žemutinės sklypo dalys, patvoriai, lygūs be nuolydžio plotai su sunkiu podirviu. Tokiu atveju geriausiai padės seklus 30 – 50 cm gylyje išvedžiotas drenažas. Jei papildomai po viršutiniu juodžemio sluoksniu įrengsite 7 – 10 cm drenažinį rupaus smėlio ar žvyro pasluoksnį, tai veja po bet kurio lietaus greitai pradžius. Todėl lygesniuose plotuose su mažais nuolydžiais drenažą geriau daryti visame plote, o sklypuose su aiškiu nuolydžiu gali pakakti įrengti drenažo linijas jų apatinėse dalyse. Patogiausia išvedžioti drenažą prieš užvežant galutinį juodžemio sluoksnį. Nes viena iš gražios vejos sąlygų yra vienodas bent apie 10 cm storio viršutinis juodžemio sluoksnis.
Dirvos paruošimas.

Dirvos paruošimas vejų įrengimui susideda iš:
1) piktžolių naikinimo. Tai atliekama mechaniniu būdu perkasant ir išrenkant žolių šaknis arba galima naikinti tam skirtais herbicidais jų aktyvaus augimo metu;
2) šiukšlių, akmenų, grumstų išrinkimo iš viršutinio dirvožemio sluoksnio. Taip pat galima daryti rankiniu būdu arba atitinkamais įrengimais;
3) dirvos paviršiaus struktūros pagerinimo. Normaliai dirvai tik supurenamas jos paviršius. Lengvom smėlingom dirvom pagerinti įmaišoma organinių medžiagų: žemutinių durpių, komposto bei molingos žemės. Sunkios dirvos gali būti palengvintos įmaišant rupaus smėlio, komposto, perpuvusių durpių ar žievių, kompostuotų pjuvenų.
Jei statant namą derlingas dirvos paviršius buvo sustumtas į krūvas, tai galite jį naudoti kaip viršutinį sluoksnį būsimos vejos sėjimui. Per tuos statybų eigos metus ar keletą metų dauguma žolių šaknų šiose krūvose bus sunykę. Patartina prieš skleidžiant juodžemį iš krūvų sunaikinti ant jų augusias piktžoles. Jei šio viršutinio sluoksnio susidaro bent 15 – 20 cm, tai po juo galite supilti kad ir prastesnės kokybės, tačiau pageidautina laidžios struktūros grunto pasluoksnį. Jei sklypo gruntas yra žvyringas ar laidaus neturtingo smėlio, galite apatinio sluoksnio supylimui panaudoti vidutinio sunkumo priemolį su organinio substrato priemaiša. Skleisdami sunkesnės struktūros podirvio gruntą stenkitės iš jo suformuoti reikalingus nuolydžius – tada greičiau pasiskirstys perteklingas paviršinis vanduo.
Dirvos paviršių galite lyginti akėčiomis, krautuvo kaušu, traktoriaus priekiniu peiliu. Galutinis žemės paviršiaus lyginimas paprastai atliekamas rankiniu būdu: grėbliais, lentomis, prie virvių pririštu velkamu sunkiu skersiniu ar kopėčiomis. Didesniuose plotuose galima panaudoti dirvos lyginimo įrenginius, montuojamus prie mažų traktorių ar krautuvų.
Jei supylėte storesnį nei 10 – 15 cm dirvos viršutinį sluoksnį, rekomenduojama leisti jam suslūgti bent mėnesį ar du. Per tą laiką išdygs dauguma arčiau dirvos paviršiaus esančių žolių sėklų. Tada galėsite prieš sėją jas sunaikinti. Kad išlygintoje dirvoje greičiau išdygtų piktžolės, galima ją patręšti azotinėmis trąšomis, papildomai laistyti. Reikia atminti, kad purškiami herbicidai kelias savaites gali šiek tiek neigiamai veikti ir naujai dygstančių vejos žolių vystymąsi. Todėl stenkitės naudoti minimalius būtinus chemijos kiekius.
Trąšos.

Prieš sėją rekomenduojama sureguliuoti tinkamą dirvos pH rodiklį pridedant išskaičiuotą kalkinių medžiagų kiekį. Vejų žolėms tinkamas 6 – 6,5 pH rodiklis. Jei nedarote agrocheminių tyrimų, galite vienam arui įterpti apie 6 – 8 kg dolomitmilčių ar kreidos, gesintų kalkių. Labai svarbu praturtinti dirvą ir mineralinėmis trąšomis. Jų kiekis išskaičiuojamas pagal veikliąsias medžiagas taip, kad į 1 arą tektų 600 g azoto, 800 g fosforo oksido ir 600 g kalio oksido. Jei naudosite nurodytų proporcijų sudėties kompleksines trąšas, tai vidutiniškai jų reikės 4 – 5 kg arui. Jei naudosite atskiras monotrąšas, tai fosforo ir kalio trąšas galite išberti ir įterpti iš rudens, o azotines – naudokite prieš sėją, nes jos greitai išsiplauna laistant. Labai gerai pasiteisina prailginto veikimo trąšos, tik jų kaina gana aukšta.

Daromos klaidos:

Naudojamas skurdus, daug piktžolių turintis juodžemis.
Prieš sėjimą neišnaikinamos piktžolės.
Per didelis arba per mažas vejos juodžemio sluoksnis.
Drėgstančiose sklypo vietose neįrengiama tinkama drenavimo sistema (žvyro ar skaldos sluoksnis).
Nenustatomas dirvos ph rodiklis.

Sklypo projektavimas

Prieš projektuojant būtina nuspręsti, kokia projektuojamų vejos plotų funkcinė paskirtis, įvertinti padėtį greta esamų objektų atžvilgiu, sklypo reljefą, dirvožemio sudėtį, struktūrą, šeimos narių pomėgius ir kitus dalykus. numatyti įvažiavimo kelią, takus, laistymo būdus, apšvietimą. Kiekviename sklype vejai reikia skirti ne mažiau kaip 50 proc. ploto. Tik tada kiti augalai – medžiai, krūmai, gėlės – prižiūrėtos vejos fone atsiskleis visu grožiu. Būtina pasižymėti plotus, kur vejos neturėtų būti arba jai reikėtų kruopštesnės priežiūros. Viską įvertinus, reikia pasirinkti tinkamą vejinių žolių sėklų mišinį.

Vietos prie pastatų. Paprastai aplink namą įrengiama 40–50 cm pločio kietos dangos nuogrinda ir, dažniausiai būna didesnė ar mažesnė pastogė. Tokiuose plotuose prižiūrėti veją sudėtingiau, nes čia mažiau patenka kritulių, o šiaurinėje namo pusėje paprastai būna pavėsis. nusprendus įrengti veją tokioje vietoje, reikia rinktis specialų, pavėsingoms vietoms skirtą vejinių žolių sėklų mišinį „shadow“ arba „shadmaster“.

Labai dažnai mindomos vietos. Tai takai, vietos netoli durų ar laiptų, vasaros palapinėms, staliukams ir kėdėms skirtos vietos. Tokiems plotams reikėtų parinkti kietą dangą.

Sunkiai prieinamos vietos. Po medžiais ir krūmais pjauti veją bus gana sudėtinga. Čia vertėtų atsisakyti vejos ir pasodinti daugiamečių gėlių. Aplink atskirai vejoje augančius medžius ar krūmus palikti ne mažesnį kaip 1 m skersmens švarios dirbamos žemės plotą. Dar geriau tokius plotus nuo vejos aptverti specialiais vejakraščiais ir mulčiuoti medžių žieve. Tokie sprendimai palengvina priežiūrą ir pagerina bendrą vaizdą.

Patvoriai. Geras sprendimas – patvoriuose pakloti 5–10 cm pločio juostas iš klinkerinių plytų ar kitos kietos medžiagos, kad būtų galima visą plotą nupjauti vien tik vejapjove, t. y. nenaudojant žoliapjovės. Tai nebus sudėtinga pjaunant pakraščius pirmą, trečią ar penktą kartą, bet ilgainiui tokio kelių ar keliolikos arų ploto pakraščių pjovimas įgris. netinkamai prižiūrimi pakraščiai gadina bendrą prižiūrėto sklypo vaizdą.

Siauresnės vietos negu vejapjovės pjovimo plotis. Tokioms vietoms reikia sugalvoti kitą sprendimą arba paplatinti užimamą vejos plotį, kad būtų galima pjauti vejapjove.

Nedideli ploteliai, nutolę nuo pagrindinio vejos ploto. Tokios salelės bendro vaizdo nepagerina ir labai apsunkina priežiūrą. Vietoj vejos tokias vietas patartina apsodinti daugiametėmis ar vienmetėmis gėlėmis.

Ploteliai prie nuogrindų ir kampuose prie laiptų. Tokias vietas geriau palikti besidriekiantiems kiliminiams daugiamečiams augalams, kurie užaugs ir uždengs žemės paviršių. žolę paprasčiau pjauti, kai veja įrengiama žemiausios pakopos lygyje.

Prieš lyginant plotą prestižinės ir dekoratyvios paskirties vejai arba formuojant kraštovaizdį, pirmiausia reikia sustumti ir išsaugoti derlingą žemės sluoksnį. Tai reikėtų padaryti prieš prasidedant statyboms, nes paprastai nedideliuose sklypuose visa žemė statybų metu sumaišoma. Derlingas sluoksnis, atsižvelgiant į dirvožemio tipą, paprastai būna 5–30 cm. Vėliau, išlyginus ir (ar) suformavus kraštovaizdį, išsaugotas derlingas sluoksnis paskleidžiamas jo paviršiuje. jei trūksta, reikia atvežti papildomai.

Paprasčiausia prižiūrėti plokščius, lygius vejos plotus su 2–3 proc. nuolydžiu, kad lengvai nubėgtų perteklinis kritulių vanduo. Maksimalus nuolydis įrengiant veją gali būti iki 20 proc. (kai 10 m ilgyje aukščių skirtumas siekia 2 m). Taip įrengtą veją dar galima pjauti su paprasta vejapjove. esant didesniam nuolydžiui, geriau įrengti terasas. Kuo mažesnis nuolydis, tuo lengvesnė priežiūra, bet didelis ir lygus paviršius gali atrodyti nuobodžiai. Projektuojant vejos plotus būtina atsižvelgti ir į sklypo formą. Tinkamai pasirinktomis vejos ir kitų želdynų – medžių, krūmų, gėlynų – formomis bei takais galima sukurti atskiras erdves. Tai padės sklypą optiškai susiaurinti ar paplatinti, sutrumpinti ar pailginti. reikia vengti griežtų, tiesių linijų – toks sklypas greičiau primins miesto gatvę ar skverą. netinka ir tankiai bei giliai vingiuoti vejos pakraščiai, nes atrodys dirbtinai, neestetiškai, veją bus sunku pjauti. Gamta – geriausias pavyzdys, nes joje nėra geometriškai tvarkingų ﬁ gūrų, linijos plastiškos, lenktos, todėl projektuojant reikia tai įvertinti ir vengti dirbtinumo. nedideliuose plotuose gėlynus ir kitus želdinius derėtų projektuoti vejos pakraščiuose, kampuose. Gėlynai, įrengti vejos viduryje, optiškai mažina erdves. jei vis dėlto norite vejoje turėti gėlyną, reikėtų, kad jis būtų ne centre ir savo dydžiu bei forma derėtų prie esamo vejos ploto. Gėlės tokiuose gėlynuose turi būti žemesnės negu sodo pakraščiuose esantys augalai. iš visų pusių apžvelgiamuose gėlynuose aukštesnės gėlės sodinamos centre. Gėlyno pakraščiuose sodinami žemesni augalai. Dideliuose sklypuose galimi įvairesni gėlynų įrengimo variantai. juose dekoratyvinius medelius galima derinti su gėlynais, gėlynus – su tvenkiniais, fontanais ir t. t. Pagrindinė taisyklė galioja ir čia – visada reikia išlaikyti proporcijas. Mažas gėlynas pasimes dideliame vejos plote. o bėgant metams, suaugus medžiams ir sutankėjus daugiametėms gėlėms, bus galima duoti valią vaizduotei ir kai ką pakeisti. Takai neturi dekoratyvinės paskirties, todėl sodybos nereikėtų perkrauti kietos dangos plotais. Takai turi būti įrengiami tikslingai ir neturėtų viršyti 10–15 proc. žaliųjų plotų teritorijos. Kietos dangos takai turi būti tiesiami šiek tiek aukščiau įrengiamos vejos pagrindo, kad geriau nutekėtų vanduo, auganti veja neliptų ant tako, o ją galima būtų nupjauti tik vejapjove nerizikuojant sugadinti jos peilių.

Takų plotis priklauso nuo jų paskirties. Takų paskirtys ir rekomenduojami pločiai:

• vadinamieji darbiniai takeliai ir takai nedidelėse sodybose gali būti apie 0,5 m pločio;

• didesnėse sodybose tenka įrengti daugiau takų, jų plotis turi būti 1–1,5 m, kad greta galėtų eiti du žmonės. Tokie takai turi organiškai įsilieti į bendrą sklypo visumą, gali atkartoti vejos krašto liniją. Žinoma, daug paprasčiau įrengti ilgą tiesų taką, bet sklype jis atrodys nenatūraliai;

• pagrindinis iš gatvės link namo vedantis pėstiesiems skirtas takas turi būti platus, apie 2 m pločio. jo pakraščius reikia kruopščiai įrengti, apgalvotai parinkti augalus, nes tai sodybos vizitinė kortelė. Dažnai toks takas sutapatinamas su taku įvažiuoti į sodybą. Tada jo plotis turi būti nuo 3,5 m ar net daugiau, kad tilptų automobilis ir keleiviai galėtų laisvai išlipti nemindžiodami žolyno pakraščių;

• įvažiuoti į garažą skirtas takas turi būti ne mažesnio nei 2,5 m pločio. Platūs takai turi turėti 1–1,5 proc. nuolydį į abi puses, kad nutekėtų perteklinis vanduo ir netelkšotų balos. Platūs, vien kietos dangos įvažiuoti skirti takai dažnai gali atrodyti labai griežtai ir nuobodžiai, todėl galimi ir kiti sprendimai, pvz., įrengiamos tik automobiliui skirtos vėžės.

Keli takų įrengimo būdai:

• įvažiuojamosios vėžės – vejoje įrengiama kieta danga tik automobilio ratams. Vėžių plotis turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m, atstumai tarp vėžių – 0,7–0,8 m. Tokį taką intensyviai naudojant šlapiuoju metų periodu, net ir gerai įrengus drenažą, veja neišvengiamai nukentės;

• kietos dangos įvažiuojamosios vėžės, o tarpai tarp jų ir šalia esančios juostos išklojamos specialiomis ažūrinėmis betoninėmis trinkelėmis, kurių tarpuose pasėjama veja, arba visas įvažiuoti skirtas plotas išklojamas ažūrinėmis trinkelėmis. Šios trinkelės yra tvirtos ir veja jų nesuardo, jos tinka ne tik įvažiuoti skirtiems takams, bet ir šlaitams sutvirtinti, medžiams aprėminti. Jos puikiai praleidžia vandenį, todėl jose pasėta veja gali gerai augti;

• kietos dangos įvažiuojamosios vėžės, o tarpuose pasėjama mindymui atspari veja arba jie apsodinami dekoratyviais šliaužiančiais daugiamečiais augalais, kurie pamažu suauga į ištisinį kilimą. 1 m2 apsodinti reikia 9–10 augalėlių. Šiam tikslui tiks perkūnropės (Sempervivum), alpiniai vaistučiai (arabis alpina), karpatiniai katilėliai (Campanula carpatica), ylalapiai flioksai (Phlox subulata), šliaužiančiosios vaisginos (ajuga reptans), paprastosios aubretės (aubrieta deltoidea), čiobreliai (Thymus), uolaskėlės (Saxifraga) ir kitos neaukštos nelepios daugiametės gėlės.

• įvažiuojamųjų takų danga tvirtinama specialiais plastikiniais koreliais. Jie klojami ant smulkios skaldos, tarpai užpildomi puriu derlingu dirvožemiu. Vandens laidumui padidinti patartina į dirvožemį įmaišyti smėlio. Sėjamas mindymui atsparių žolių mišinys. Šiuo atveju derėtų pasirinkti žolių mišinį „libero“. Vėliau taip įrengtus plotus reikia prižiūrėti kaip paprastą veją.

Vejos sėja

Sėja – tai vienas iš svarbiausių darbų įrengiant veją. Labai svarbu išsirinkti ne tik tinkamą žolių mišinį, bet ir tinkamą sėjos laiką, sėklų normą, įrankius, sėjos būdą. Sakoma, kad vejas galima sėti nuo ankstyvo pavasario iki rudens, o kartais sėjama spalį– lapkritį prieš pat šalnas – pasėtos sėklos sudygsta kitais metais anksti pavasarį, sėklos sėjamos į paruoštą, išlygintą, suvoluotą dirvą. Sėjai būtina pasirinkti nevėjuotą dieną, ypač jei sėsite rankomis. Paprastai nedideliuose plotuose vejos sėjamos rankomis, didesniuose naudojamos sėjamosios. Labai svarbu sėklas visame plote paskleisti kuo tolygiau. Prieš sėją sėklų mišinį būtina gerai išmaišyti. Sėklų norma priklauso nuo pasirinkto mišinio ir vejos tipo, paprastai 100 m2 (1 arui) reikia 2,5–4 kg sėklų. jei dirva prieš sėją nebuvo tręšiama, rekomenduojama sėjos metu išberti 45 g/m2 trąšų. Sėklos ir trąšos įterpiamos 0,5–1,5 cm gylyje. sėklos normą reikėtų padalyti į dvi dalis: vieną dalį sėti skersai, kitą – išilgai. Taip pat nedidelį sėklų kiekį reikėtų pasilikti nesudygusioms vejos vietoms atsėti. Pasėtos sėklos įterpiamos į dirvą rombuotu arba tinkliniu volu, mažesniuose plotuose tai daroma naudojant grėblį. Normalu, kad dirvos paviršiuje lieka apie 10 proc. sėklų. Pasėtas sėklas mulčiuojant, nebelieka pavojaus jų prarasti. Mulčias apsaugo jas nuo vėjo ir vandens erozijos. 100 m2 (1 arui) prireiks 110–150 kg mulčio. Mažesniuose plotuose pasėtą veją rekomenduojama dengti agro plėvele, 50 m2 (0,5 aro) prireiks 15 m ilgio ir 3,2 m pločio agro dangos. Šios priemonės ir darbai pagreitins sėklų sudygimą ir išsaugos dirvoje esančią drėgmę. Tiek mulčias, tiek agro danga apsaugos pasėlį nuo liūčių, galinčių sunaikinti visą darbą. Sėjos sėkmę ir sėklų sudygimą lemia šie veiksniai: •

sėklų kokybė; •
dirvos temperatūra (sėklos pradeda dygti, kai dirvos temperatūra – 5–6 oC); •
drėgmė.

Drėgnoje įšilusioje dirvoje sėklos greitai sudygsta ir vejos nenustelbia piktžolės. Užsitęsus sėklų dygimo laikui, suveši piktžolės, jei taip atsitinka, paaugusias piktžoles reikia nupjauti. Pasėtos sėklos sudygs, kai dirvoje bus pakankamai drėgmės. Vienmetės piktžolės didesnio pavojaus vejai nekelia, o daugiametes reikėtų išrauti arba naikinti herbicidais. Piktžolės naikinamos praėjus 3–4 mėnesiams po sėjos. naudojami herbicidai „Banvel 4s“ (10 ml į 10 l vandens 1–2 arų plotui), „Kemira MCPA“ (100 ml į 10 l vandens 3 arų plotui).

Vienodos ir tankios vejos galima tikėtis tik tuomet, kai pasėtoms sėkloms 14–18 dienų netrūks drėgmės. Esant nepakankamam drėgmės kiekiui, sėklos gali nedygti net keletą mėnesių, o sudygs tik tada, kai dirva bus drėgna. Kartais vien lietaus nepakanka, reikia pasirūpinti ir dirbtiniu laistymu. Papildomas laistymas būtinas, jei vejos sėjamos gegužės pabaigoje ir antroje vasaros pusėje, nes tuo metu ypač trūksta drėgmės, jei nusprendėte įrengti veją būtent tada, laistyti reikės ne tik tol, kol sėklos sudygs, bet ir vėliau – kol augalai sutvirtės, nes jaunos varpinių žolių šaknys ypač neatsparios sausroms, jei laistote naujai pasėtą veją, labai svarbu laistyti nedideliais vandens kiekiais ir nestipria srove.

Vejos sėklų mišiniai pagal vejos paskirtį

Dekoratyviosios vejos

Dekoratyviosios vejos įrengiamos priešais gyvenamųjų namų fasadą, reprezentacinėse miestų aikštėse ir skveruose. šių mišinių sudėtyje esančios žolės formuoja tankią, dekoratyvią veją. Tokių mišinių priežiūra intensyvi, būtinas reguliarus pjovimas, tręšimas, laistymas. Dekoratyviosios vejos išsiskiria žolyno tankumu, vienodumu, aukščiu ir dekoratyvumu. šių vejų žolynas turi būti saikingai mindomas, joms prižiūrėti reikia daug žinių ir skirti daug laiko. Dekoratyviosios vejos pagal estetiškumą dar gali būti skirstomos į parterių, paprastas arba universalias, sodų, parkų arba pievines vejas.

Parterių vejos – pačios kokybiškiausios. jų velėna tanki, lygi, sodriai žalios spalvos, beveik nemindoma. Šios vejos – gėlynų, želdinių fonas, jos įrengiamos priešais namų fasadą, gražiausiuose parkuose ir skveruose, aikštėse. Parterių vejoms skirti mišiniai gali būti naudojami stogams želdinti. Parterių vejos žolynas ypač dekoratyvus, jį sudaro tik varpinės žolės, ne varpinės žolės, arba dobilai, tokiuose mišiniuose prilygsta piktžolėms. Šio tipo vejoms reikia daug dėmesio, daug žinių, kvaliﬁkacijos ir lėšų, jos ne tik gražiausios, bet ir brangiausios. Tai intensyviausiai prižiūrimos ir kruopščiai įrengtos vejos.

Dažniausios ligų priežastys: per daug azoto trąšų; kalio, geležies ir magnio trūkumas; suplūkta arba oksiduota dirva; šiltas ir drėgnas oras. Paprastosios arba universalios vejos Paprastos arba universalios vejos dažniausiai įrengiamos kaimo sodybose, ne tokiose reprezentacinėse vietose, šalia vaikų žaidimų aikštelių ar sodo tarpueiliuose .Šių vejų dekoratyvumą lemia priežiūros intensyvumas, nors šioms vejoms nekeliami tokie dideli įrengimo ir priežiūros reikalavimai kaip parterių vejoms. Tinkamai naudojamos ir kruopščiai prižiūrimos šio tipo vejos savo dekoratyvumu nenusileidžia parterių vejoms. Paprastoms vejoms skirtuose mišiniuose vyrauja mindymui atsparių žolių – pievinių miglių, raudonųjų eraičinų ir daugiamečių svidrių – mišiniai.

Norint įrengti tokią veją būtina:

20–30 cm gylyje suformuoti derlingą dirvos sluoksnį;
parengti dirvos paviršių, kuris gali būti ne visiškai plokščias, svarbu, kad neliktų įdubų;
tręšti mineralinėmis trąšomis;
sėjant naudoti tik kokybiškus mišinius, skirtus arba tinkamus paprastoms vejoms;
sėjant naudoti sėjamąsias arba sėti rankomis;
reguliariai pjauti ir tręšti;
naudoti kiek mažesnes trąšų normas, jei vejoje norite išsaugoti baltuosius dobilus. Rekomenduojama naudoti trąšas, kurių sudėtyje mažiau azoto: „Multivit“ (nPK 4–6– 14), lėtai tirpstančias trąšas „Kemira“ (nPK 3–7–15);
laistyti užsitęsus sausroms;
3–4 metų senumo veją nupjovus paskutinį kartą rudenį nupurkšti fungicidais – tai padės užkirsti kelią grybinėms ligoms pavasarį.

Sodų ir parkų vejos Sodų ir parkų vejos įrengiamos kaimo sodybose (kur daugiau erdvės) arba parkuose, soduose. Šias vejas reikia mažiau prižiūrėti, retai šienauti, sėti dideliuose plotuose. Veja šienaujama 5–7 cm aukštyje, paprastai dėl didelių plotų tai daroma naudojant savaeiges šienapjoves, mažesni plotai šienaujami dalgiais. nupjautą žolę rekomenduojama surinkti – pagerėja vejos vaizdas. Vejos dekoratyvumą lemia priežiūra, nors paprastai tokio tipo vejoms nekeliama didelių priežiūros reikalavimų. Didesniems plotams reikėtų rinktis paprastesnius mišinius. Įrengiant sodų ir parkų vejas nedideliuose plotuose, kur galima laistyti, tręšti ir reguliariai šienauti, galima rinktis sėklų mišinius, tinkančius paprastoms ir parterių vejoms. Prie sodo ir parko vejų priskiriamos ir žydinčios vejos, dar vadinamos „mauritaniškomis“. Žydinčią veją sudaro žolių ir gėlių derinys – tai tarsi margaspalvės pievos imitacija. Tokios vejos tinka kaimo sodyboms, sodams apželdinti. Jų priežiūra minimali, paprastai jos šienaujamos du kartus per sezoną. Pirmą kartą šienaujama liepą, antrą – spalį. Žydinčiose vejose gėlių sėklos sudaro 5–10 proc. mišinio sudėties. Be abejo, mišinį galima papildyti mėgstamų gėlių sėklomis arba į pasėtą veją sodinti gėlių daigus. Praardžius velėnos lopinėlius į jau susiformavusią velėną galima sodinti anksti pavasarį žydinčias svogūnines gėles – krokus, narcizus, tulpes. Gėlių įvairovė ir rūšys priklauso žydinčiose vejose, nuo vejos vietos, jei žydinti veja bus įrengiama drėgnose vietose, tiks tokios gėlės kaip vilkdalgiai, neužmirštuolės, šilingės ir kiti drėgnas dirvas mėgstantys augala, jei dirva sausa ir smėlėta, žydinčioje vejoje turėtų vyrauti raktažolės, snieguolės, tulpės ir kt. Įrengdami žydinčias vejas prisiminkite, kad pagal savo pageidavimus galėsite keisti žydinčių gėlių įvairovę.

Sportinio tipo vejos Sportinio tipo vejos įrengiamos sporto aikštelėse, aktyvaus poilsio vietose, automobilių stovėjimo vietose ir kituose nuolat mindomuose plotuose. Tokios vejos pakenčia mindymą, žolės gerai krūmijasi ir greitai atauga. Šių vejų velėna tanki, lygi, žolių spalva sodriai žalia. Dekoratyvumu sportinio tipo vejos nenusileidžia parterių vejoms. Mišinių sudėtyje – vien tik varpinės žolės, ne varpinės žolės, arba dobilai, tokiuose mišiniuose prilygsta piktžolėmis. Šio tipo vejoms reikia daug dėmesio. Tai intensyviausiai prižiūrimos ir kruopščiai įrengtos vejos.

Norint įrengti tokią veją būtina: visiškai sunaikinti prieš tai buvusią augaliją, net prieš tai buvusią veją; 20–30 cm gylyje suformuoti derlingą dirvos sluoksnį; idealiai išlyginti dirvos paviršių; tręšti mineralinėmis trąšomis; sėjant naudoti tik kokybiškus mišinius, skirtus arba tinkamus sportinėms vejoms; sėjant naudoti sėjamąsias, sėklas išbarstyti kuo tolygiau; reguliariai pjauti ir tręšti, pjovimų skaičius proporcingas tręšimų dažnumui; laistyti užsitęsus sausroms; 3–4 metų senumo veją paskutinį kartą nupjovus rudenį nupurkšti fungicidais. Tai padės užkirsti kelią grybinėms ligoms pavasarį. Dažniausiai vejas pažeidžia fuzariozė, arba sniego pelėsis. Dėl ligos žolių lapai pasidengia baltos, pilkos ar rožinės spalvos mase. Anksti pavasarį vejoje matomi pilkšvai rudi žolių ploteliai. Veiksmingiausia priemonė – purkšti veją fungicidais Specialios paskirties vejos

Specialios paskirties vejos įrengiamos pakelėse, apsauginėse zonose, kalvotose vietose, šlaituose. Šios vejos beveik netręšiamos, jų dekoratyvumą lemia šienavimo dažnumas ir agrotechnikos reikalavimų paisymas įrengiant veją. Mišiniuose esančios žolių veislės ir rūšys pakenčia nepalankias augimo sąlygas, oro užterštumą, trąšų ir drėgmės stygių. Mišiniai skirti šlaitams ir pakelėms apželdinti, atsparūs druskų poveikiui, greitai sudygsta ir suformuoja tankią velėną.